Tarptautinių žodžių žodyne žodis „archetipas“ apibūdinamas kaip pirmavaizdis, prototipas. Šis terminas dažnai vartojamas šveicarų mokslininko ir psichoanalitiko Karlo Gustavo Jungo sukurtoje gelmių psichologijoje, kurioje archetipai reiškia struktūrinius kolektyvinės pasąmonės elementus ir yra visų psichinių procesų ir išgyvenimų potenciali galimybė. Archetipais vadinami ir religiniai bei mitologiniai, tautosakos, apeigų, ritualų, papročių vaizdiniai, susidarę kolektyvinėje pasąmonėje ir pasireiškiantys meno kūriniuose, religijoje bei asmeniniame žmogaus gyvenime (sapnuose, svajonėse, asmenybėje, elgesyje ir tarpusavio santykiuose).
Jungo pasekėjai archetipus prilygina „statybinėms plytoms“, iš kurių sudaryta („pastatyta“) mūsų psichika; tai tarsi mūsų sielos „organai“, leidžiantys jai sąveikauti su gyvenimu. Todėl archetipų mokslas padeda greitai ir iš esmės pažinti savo vidinį pasaulį, įvairiausius sielos virpesius ir išorinio elgesio priežastis: užuot žvelgę į savo vidines būsenas kaip į „smėlio smilteles“, sudarančias mūsų vidinį gyvenimą, tarp kurių tarsi nėra jokio akivaizdaus ryšio, naudodamiesi archetipų sąvoka, mes tarsi atsitraukiame per atstumą ir pamatome, kad kiekvienas išgyvenimas („smiltelė“) yra neatsiejama didesnio patyrimo (archetipo) dalis.
Šia prasme archetipus galima palyginti su metaforomis, kurios per vaizdinius išreiškia mūsų
išgyvenimų esmę daug geriau nei atskiri žodžiai. Archetipai – tai tarsi kanalai, kuriais teka psichinė energija. Tai įvairios egzistencinės galimybės, pasireiškiančios per mūsų asmeninį gyvenimą. Asmeninis žmogaus gyvenimas tik tuomet įgauna prasmę, nušvinta visomis vaivorykštės spalvomis, kai mūsų išgyvenama situacija atitinka vidinio archetipo gelmes. Tomis retomis gyvenimo akimirkomis jaučiame, kad esame tinkamoje vietoje, tinkamu metu, su tinkamais žmonėmis ir darome tai, dėl ko atėjome į šį pasaulį... Tomis akimirkomis tiesiog... esame laimingi!

Kiekvienas mūsų ateina į šį pasaulį su pasėta vidine sėkla – genetiškai užprogramuotu mitologiniu scenarijumi ir jį atitinkančių psichologinių bei fizinių savybių rinkiniu. Šis vidinis archetipas nulemia netgi fizinę mūsų kūno konstituciją, jo savybes, polinkį sirgti vienokiomis ar kitokiomis ligomis. Taigi pirmasis faktorius, nulemiantis mūsų esminį („sėklinį“) archetipą, yra genetinis. Ši sėkla krinta į tam tikrą dirvą, t. y. gimęs vaikas patenka į tėvų archetipų ir jų lūkesčių terpę. Tai pirmasis „Prokrusto gulto“ – vidinio archetipo ir išorinių stereotipų – patyrimas. Vaiko „atsineštą“ archetipą ir toliau veikia išorinis
pasaulis:

• tėvų archetipai ir jų lūkesčiai vaiko atžvilgiu,
• istorinė epocha, kurioje žmogus gimė (mat kiekvienu laikmečiu yra populiarūs vieni ir smerktini kiti archetipai),
• šalis, kultūra, kurioje vaikas auga,
• mokytojai, auklėtojai ir artimieji,
• hormonų kiekis organizme tam tikrais „virsmo“ periodais,
• žmogaus amžius,
• veikla, profesija, darbas,
• gyvenimo situacijos: žmonės ir įvykiai.

Dėl visų šių šių veiksnių mūsų prigimtinis gyvenimo scenarijus yra nuolat koreguojamas,
„šlifuojamas“, kartais laužomas ir kuriamas iš naujo. Šio proceso galutinis rezultatas yra mūsų dabartinė asmenybė ir vidinių personų (vaidmenų) rinkinys, t. y. dievų ir deivių archetipų panteonas, per kurį reiškiasi mūsų siela.

„Kaip žmogus gali atrasti savo mitą?“ kartą per paskaitą jaunas vaikinas paklausė žymaus
mitologo Džozefo Kempbelo. Mokslininkas į klausimą atsakė klausimu: „Kur slypi giliausias jūsų harmonijos ir palaimos pajautimas?“„Aš nežinau, aš nesu įsitikinęs, “ atsakė studentas. „Tuomet suraskite tai,“ pasakė Kempbelas, „ir sekite juo“.
Kaip galima nustatyti, ar gyvename savo archetipe? Pagrindinis kriterijus būtų laimės jausmas, suvokimas, kad gyvename prasmingą, unikalų, vertingą gyvenimą. Artėjant prie savo „sėklinio“ archetipo (t. y. artėjant prie pagrindinio kanalo, per kurį į mus teka gyvybinė energija), žmogus jaučiasi kupinas jėgų, energijos, iniciatyvos, drąsos gyventi. Netgi mūsų fizinio kūno sveikata daugiausia priklauso nuo to, ar pagal savąjį scenarijų gyvename: nutolus nuo „sėklinio“ archetipo (t. y. energijos šaltinio), palaipsniui
didėja liūdesio, nuobodulio, apatijos tikimybė; ilgainiui ši būsena gali peraugti į chronišką depresiją, tampančią gyvenimo fonu. Sutrikus energijos tėkmei, palaipsniui išsiderina organizmo veikla: negalavimai prasideda funkciniame lygmenyje ir metams bėgant gali peraugti į organinius susirgimus.
Todėl savojo archetipo, mito, gyvenimo scenarijaus atradimas ne tik įprasmina mūsų gyvenimą, bet ir sustiprina asmenybę bei kūną.
Tikroji harmonija, palaima ir džiaugsmas nušviečia mūsų gyvenimą tomis retomis akimirkomis, kai mūsų gyvenimo būdas atitinka vidinio archetipo gelmes. Šią būseną ir savo dominuojančio archetipo radimą galima prilyginti grįžimui namo. Būtent šioje autentiškoje erdvėje mes galime visiškai išgyventi savo asmeninį mitą ir paversti savo gyvenimą savirealizacija, šedevru, meno kūriniu, Nesibaigiančia Istorija.

Archetipų pažinimas – tai neįkainojamas instrumentas, padedantis susigaudyti žmonių charakterių, asmenybių ir temperamentų įvairovėje. Užuot žvelgus į šį pasaulį kaip į pačių įvairiausių žmonių (vyrų ir
moterų) knibždėlyną, gyvenantį pagal mistinius, protui nepažinius arba atsitiktinumais pagrįstus dėsnius, archetipų pažinimas leidžia suklasifikuoti žmones į tam tikrus tipus (pvz., naudojant graikų, romėnų,
Egipto dievų ir deivių paveikslus). Manytume, kad bet kuri tipologija, t. y. bandymas sisteminti ir suklasifikuoti pasaulio reiškinių įvairovę, yra pagrįsta archetipų mokslu.
Vienas pimųjų K. G. Jungo mokinių Fritz Kunkel teigė, kad mitologijos studijos – tai būdas
greičiausiai pažinti žmogaus psichologiją. Archetipų žinojimas padeda visybiškai, iš esmės suvokti save, suprasti savo vidinius išgyvenimus, poelgius ir įvairiausias gyvenimo peripetijas. Žinant vyraujantį savo archetipą – stipriąsias ir silpnąsias jo puses tampa žymiai lengviau ugdyti talentus ir vengti klaidų.
Archetipų žinojimas padeda geriau suprasti sau svarbius žmones – artimuosius, draugus, priešus, bendradarbius ir klientus, prognozuoti jų elgesį, aktyvuoti teigiamas žmonių savybes, išvengti konfliktų ir problemų.
Kadangi archetipai pasireiškia ne tik asmeniniame žmonių gyvenime, bet ir kolektyviniu mastu: visuomenėje, šalyje, kiekvienoje istorinėje epochoje, šių mitologinių scenarijų žinojimas suteikia unikalią galimybę suprasti bendruomenę veikiančius kolektyvinius procesus, juos prognozuoti ir, esant reikalui, koreguoti.
Archetipai – tai energijos modeliai struktūruojantys mūsų gyvenimą nuo kūno konstitucijos,
polinkio sirgti tam tikromis ligomis iki gyvenimo scenarijaus ir sielos virpesių. Jie visuomet buvo, yra ir bus. Jokia gyva (ir negyva) būtybė negali išvengti šių globalinių jėgų įtakos. Archetipų ir mitologijos nežinojimas neišlaisvina nuo jų poveikio. Atvirkščiai – nesąmoningai susitapatinęs su archetipu, žmogus be pasirinkimo įkūnija tą gyvenimo scenarijų, t.y. tarsi troleibusas ar tramvajus ima riedėti ribotu, išanksto nulemtu maršrutu (dažniausiai tragedijos link).

Mitų, pasakų, legendų ir įvairiausių istorijų pasakojimas bei klausymas išjudina žmogaus
vaizduotę, suteikia jo sielai kryptį (vektorių), skatina savęs ir pasaulio pažinimą, gyvenimo prasmės paieškas, padeda įprasminti jau sukauptą patyrimą. G. Steinem labai taikliai įvardijo mito esmę: „Mitas – tai kažkas, kas niekuomet nevyko, bet vyksta nuolatos. Jūs galite atrasti mitą, kuris pažadins jumyse realybę“. Dž. Kempbelas susiejo mitus su sapnais. Jis teigė, kad sapnas (svajonė) yra suasmenintas mitas, o mitas yra asmeniškumą praradęs sapnas.
Mitologinės istorijos yra būtinos mūsų sielai, kuri „maitinasi“ simboliais, archetipais ir
vaizdiniais. Šie simboliai yra tarsi tiltas, jungiantis sąmonę ir pasąmonę, vidinį ir išorinį pasaulį. Žmogaus emocijas, jausmus, proto būsenas čia įkūnija mito personažai (herojai, dievai, deivės ir pan.), mūsų mažas asmeninis gyvenimas įgauna kosminę prasmę.
Mitologijos žinios nuo senų senovės buvo prilyginamos Dievų mokslui, į kurį būdavo pašvęsti tik aukštą sąmoningumo, etikos ir moralės lygį pasiekę žmonės. Todėl archetipų studijos – tai „dvasios aristokratams“ skirta gurmaniška prabanga. Ir pagaliau, mitologijos žinojimas yra būtinas išsilavinusio žmogaus bruožas. Juk mitologija – tai visų Žemėje egzistavusių civilizacijų kultūrinis lobynas, savotiškos Akašos chronikos, kuriose saugoma kolektyvinė patirtis. Mitologija yra labai svarbi kiekvienos tautos „kolektyvinei sielai“, netgi valstybės išlikimui pasaulio žemėlapyje. „Vargas tautai, kuri nustoja pasakojusi mitus ir legendas, nes ji bus pasmerkta išnykimui“, – rašė Dž. Kempbelas. Nors šiuolaikiniai žmonės turbūt nebepasakoja kvapą gniaužiančių pamokančių istorijų žvakių šviesoje šeimos rate ilgais žiemos vakarais, šią funkciją iš dalies perėmė internetas, televizija, kino menas, knygos ir spauda. Ir visgi visame tame informacijos sraute, vaizdų ir garsų kakofonijoje mūsų siela ieško kokybės, harmonijos, išminties, gėrio ir amžinųjų vertybių, – viso to,
apie ką byloja senųjų pasaulio kultūrų mitologija.