Mitų, pasakų, legendų ir įvairiausių istorijų pasakojimas bei klausymas išjudina žmogaus
vaizduotę, suteikia jo sielai kryptį (vektorių), skatina savęs ir pasaulio pažinimą, gyvenimo prasmės paieškas, padeda įprasminti jau sukauptą patyrimą. G. Steinem labai taikliai įvardijo mito esmę: „Mitas – tai kažkas, kas niekuomet nevyko, bet vyksta nuolatos. Jūs galite atrasti mitą, kuris pažadins jumyse realybę“. Dž. Kempbelas susiejo mitus su sapnais. Jis teigė, kad sapnas (svajonė) yra suasmenintas mitas, o mitas yra asmeniškumą praradęs sapnas.
Mitologinės istorijos yra būtinos mūsų sielai, kuri „maitinasi“ simboliais, archetipais ir
vaizdiniais. Šie simboliai yra tarsi tiltas, jungiantis sąmonę ir pasąmonę, vidinį ir išorinį pasaulį. Žmogaus emocijas, jausmus, proto būsenas čia įkūnija mito personažai (herojai, dievai, deivės ir pan.), mūsų mažas asmeninis gyvenimas įgauna kosminę prasmę.
Mitologijos žinios nuo senų senovės buvo prilyginamos Dievų mokslui, į kurį būdavo pašvęsti tik aukštą sąmoningumo, etikos ir moralės lygį pasiekę žmonės. Todėl archetipų studijos – tai „dvasios aristokratams“ skirta gurmaniška prabanga. Ir pagaliau, mitologijos žinojimas yra būtinas išsilavinusio žmogaus bruožas. Juk mitologija – tai visų Žemėje egzistavusių civilizacijų kultūrinis lobynas, savotiškos Akašos chronikos, kuriose saugoma kolektyvinė patirtis. Mitologija yra labai svarbi kiekvienos tautos „kolektyvinei sielai“, netgi valstybės išlikimui pasaulio žemėlapyje. „Vargas tautai, kuri nustoja pasakojusi mitus ir legendas, nes ji bus pasmerkta išnykimui“, – rašė Dž. Kempbelas. Nors šiuolaikiniai žmonės turbūt nebepasakoja kvapą gniaužiančių pamokančių istorijų žvakių šviesoje šeimos rate ilgais žiemos vakarais, šią funkciją iš dalies perėmė internetas, televizija, kino menas, knygos ir spauda. Ir visgi visame tame informacijos sraute, vaizdų ir garsų kakofonijoje mūsų siela ieško kokybės, harmonijos, išminties, gėrio ir amžinųjų vertybių, – viso to,
apie ką byloja senųjų pasaulio kultūrų mitologija.